Konferencija Lietuvos žydų gelbėtojams paminėti

R. Stonienė, lietuvių kalbos mokytoja

         Gimnazijos Knygų klubo projektinė grupė (koordinatorė G. Tylienė), bendradarbiaudama su TOLI projektu „Vaikų istorijos literatūroje ir tikrovėje“ (koordinatorė R. Stonienė)   tęsia savo veiklą: kovo 19 dieną gimnazijoje įvyko mokinių konferencija, skirta Lietuvos žydų gelbėtojų dienai paminėti. Konferencijoje dalyvavo mokinių iš įvairių Panevėžio miesto mokyklų: Panevėžio Alfonso Lipniūno progimnazijos (istorijos mokytoja S. Zavadskienė), Panevėžio „Saulėtekio“ progimnazijos, Panevėžio Juozo Miltinio gimnazijos, bei ateitininkų komanda (vadovė I. Bikulčienė).

Pirmoji  konferencijos dalis buvo skirta  Pasaulio tautų teisuolio vardo istorijai.  Šįkart kalbėjome apie žmones, kurie mirtinos grėsmės net savo šeimai akivaizdoje gelbėjo  iš baimės pastirusį vaiką. Tai ir vienuolė Marija Mikulska, ir Juozapas Statkevičius, ir Ona Šimaitė, be kurių pagalbos šiandien į mus nebylotų žymaus dailininko Samuelio Bako darbai, nepasiektų jo ištartas  dėkingumo žodis, nesipuikuotume šio menininko dovana  gimtajam Vilniui –  muziejumi su neįkainojama ekspozicija. Grėsmės laikas neatsiejamas nuo keistokų šiandienos žmogui vaizdinių: Vilniaus getas, Paneriai. Juos kaip didžiausius žydų tragedijos ženklus įprasmino ir Vilniaus grindinys, ir literatūra.  I. Merui,  išgelbėtam žydų vaikui ir rašytojui, buvo  skirtas ir pranešimas, ir meninė kompozicija, ir meninis dialogas. O neišgelbėto  paauglio   Icchoko  Rudaševskio dienoraštyje rastą klausimą, kaip įveikti mirties baimę ir neprarasti žmogiškumo, apmąstėme klausydami J. Bacho siuitos, griežiamos violančele.

Antroji dalis buvo skirta mūsų kraštiečiams, susiejusiems savo likimą su skaudžia istorija, neišsižadėjusiems krikščioniškosios meilės artimui liudijimo savo darbais. Sofija Binkienė, Stefanija Ladigienė – moterys-motinos, kurių širdyse ir namuose atsirado vietos vaikui ar mirtinam pavojuj atsidūrusiam žmogui. Renginio viešnia Dievo apvaizdos vienuolijos sesuo Leonora Kasiulytė šiltai papasakojo apie Pasaulio tautų teisuolę Mariją Rusteikaitę, iki Antrojo pasaulinio karo seserišką veiklą vykdžiusią Panevėžyje. Jos pasakojimą papildė gimnazijos projekto „Tikėjimo liudijimas“ (koordinatorė V. Krasauskienė) pranešėjai, pristatę ir M. Rusteikaitę,  ir mūsų kraštietį bei gimnazistą (gimnaziją baigė  1925 metais) kunigą Alfonsą Lipniūną. Būtent šios asmenybės moralinių postulatų vedami mūsų ateitininkai  ragina miesto aikštėje įamžinti Gelbėtojų vardus ir atminimą.

„Taikos metų žmonėms neįmanoma net įsivaizduoti, kokios mintys, kokios aplinkybės lydi krizės, negandų, karo, siaubingų vaizdų ir žudynių ištiktą visuomenę. Tie žmonės, kurie per karą gelbėjo žydus, – gelbėjo ir Lietuvos garbę,“ – šie Marko Zingerio  žodžiai padeda geriausiai išreikšti padėką projekte dalyvavusiems jauniems žmonėms, kurie pasidalino savo darbais, patirtimi ir neretai kėlė probleminį klausimą mums: kodėl mes patys nepakankamai gerbiame ir minime tuos,  kurie, anot I. Mero,  „didžiausios tamsybės laikais nešė beginklėse rankose sąžinės, doros, artimo meilės žiburį“?