Prakalbintas  Vilniaus senamiesčio grindinys

Id, Ie,  If, 2f klasių mokiniai, lydimi istorijos mokytojos Auksės Sereikienės ir lietuvių kalbos mokytojos Ritos Stonienės, balandžio 19 dieną vyko į sostinę, turėdami tikslą ištyrinėti Didįjį ir Mažąjį Vilniaus getus bei artimiau susipažinti su žydų kultūra. Tai TOLI projekto „Laiko žemėlapiai“  tiriamoji dalis.

Ryte mus netikėtai nustebino ir visos kelionės metu į Vilnių ir grįžtant  lydėjo geri orai. Edukacinės ekskursijos, kurios rengėjai „Vilniaus geto grindiniu“, pradžia -  prie Visų Šventųjų bažnyčios senamiestyje, čia gavome MB „Treniruotas protas“  nuorodas iš virtualaus gido Braino į mobilųjį telefoną ir kelionė Laiku prasidėjo. Gilindamiesi į gido pasakojimus, asistentės nuorodas, senas fotografijas, laiko liudytojų žydų pasakojimus, gyvenimo istorijas bei kraują stingdančius faktus, klaidžiojome geto gatvelėmis,  ieškojome svarbių objektų, pastatų ar  smulkmenų, užuominų gatvės grindinyje, ant namų sienų. Taip atradome Vilniaus teatrą „Lėlė“ ir sužinojome, kad čia karo metu gete veikė žydų teatras, tapęs trumpa atokvėpio akimirka nuo mirties, baimės ir nuolat tykančio pavojaus. Atradome biblioteką, ligoninę, mokyklą – pastatus, šiandien pasislėpusius po šiuolaikiškomis iškabomis ar tapusius gyventojų nuosavybe su uždaru kiemeliu. Tačiau kai kurie modernūs akcentai (R. Kvinto skulptūros daktarui Šabatui, dainininkui L. Kohenui) irgi pasakojo žydų istoriją.  Po to apsilankėme Žydų istorijos muziejaus Naugarduko 10 g. surengtoje Samuelio Bako,  vaikystėje išgyvenusio geto žiaurumus ir patyrusio kone stebuklingą išsigelbėjimą, paveikslų parodoje, ten pat klausėmės muziejininkės-edukatorės Nataljos Cheifec paskaitos apie žydų šeimą, jų tautos kultūrą ir tradicijas.

Ši netradicinė ekskursija labai patiko, nes suteikė galimybę patiems atrasti ieškomus objektus, mokytis orientuotis pagal nuorodas ir į veiklas įtraukti  išmaniąsias technologijas. Norisi tikėti, kad net myriop varomų žydų širdyse ruseno viltis, ji ir šiandien liko išreikšta įvairiausiais meno kūriniais ar įamžinta  išlikimo simboliais. Patys  pakeliavę istorijos laiko keliu ir  kankinių žydų nueitu vilties gyventi  keliu, manau,  ėmėme  jautriau nutuokti, kokius žiaurumus jiems teko patirti ir kiek tikėjimo ir vilties turėta. Suvokiu, kad tokios išvykos reikalingos todėl, kad istoriją įmanoma suprasti tik patyrinėjus  jos pėdsakus savo akimis ir širdimi.

Tiesa, ši išvyka dar nebaigtinė, nes liko svarbiausia projekto „Laiko žemėlapiai“ dalis - parengti kūrybinius  darbus – žemėlapius, knygų įklijas, juos pristatyti, parengti   pranešimus konferencijai gimnazijos B. Sruogos vardo bibliotekoje. Pranešimai ir parengti priešlapiai bus eksponuojami gimnazijos internetiniame puslapyje. Taigi, iki susitikimo.

Emilija Tarvidaitė, If

Mokytojo komentaras. Didysis ir Mažasis getai – suspaustas iki minimumo žydiškasis pasaulis, kuriame bandyta ir trokšta gyventi: valgykla – kūrėjų klubas, mokykla, naikinamo pasaulio rekonstrukcija „ateities kartoms“ - popieriaus brigada,  teatras – lėlių, marionečių ir žmonių...Kalėjimas, kuriame bandoma išsaugoti vidinė laisvė. Kalėjimas, kurio ribos(vietos ir laiko) vis labiau spaudžiamos ir nužymėtos skaičiais -  dveji metai ir septyniolika dienų.

Žmonės: asmenybės, perdavusios žmogiškojo orumo pamokas savo vaikams (Šabado šeima), gelbėję žmogų, bet išgelbėję visą naują pasaulį  (Samuelio Bako istorija), praradę savus, bet išgyvenę tam, kad kiti nepamirštų (Fania Brancovskaja), neišgyvenę, bet palikę įrašus, kad mes nepamirštume (Icchokas Rudaševskis).

 Po šios Kelionės kitaip žvelgiame į pastatus, grindinį, žmones. Tikiu, kad kitaip skaitysime ir I. Mero „Lygiosios trunka akimirką“, I. Rudaševskio “Vilniaus geto dienoraštį“. Mokytoja Rita Stonienė